užrubežinis

×užrubežìnis, -ė adj. (2) K, Rtr, NdŽ; Sut, N, M 1. R, Kpč užrubežyje esantis, gyvenantis: Užrubežiniai lenkai A1883,193. Nevažinėjo jis be jokio siekio po užrubežinius miestus, nemėtė pinigų ant vėjo rš. 2. Dgč užrubežyje pagamintas, išleistas: Siuntė jam te vaistus užrubežiniùs, tuoj nukrėtė [kraujo] spaudimą Slm. Butą gavo, baldus užrubežiniùs pirko Mžš. Užrubežiniai laikraščiai ir knygos platinasi V.Kudir. 3. iš užrubežio atvykęs ar atgabentas: Užrubežinei [kalei] pritarė viso kaimo ir vietinės, kad net iš lovų kaimo senius pradėjo kelti K.Bor.